SPAUSKITEnorėdami aplankyti Krekenavos ekskursiją!
Siekdami užtikrinti patogų naudojimąsi mūsų - www.krekenavos.lt interneto svetaine, jos funkcionalumą ir efektyvumą, naudojame slapukus. Ar sutinkate, kad Jūsų įrenginio atmintyje būtų išsaugomi slapukai? Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą galite rasti Slapukų naudojimo politikoje. x
18-05-16
Originalus straipsnio failas: pdf

Gyvūnų prieglaudos savanorė: „Be šunų gyvenimo man nebūtų“

„Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šunų“, – šypsodamasi tvirtai nukerta Krekenavos agrofirmos Gyvūninės kilmės žaliavų pirkimo skyriaus vadovė Jūratė PAPEČKIENĖ, ketvirtus metus savanoriaujanti Garliavoje bei Linksmakalnyje įsikūrusioje benamių gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“.

Vos Jūratei pasirodžius, prasideda padūkęs uodegų vizginimo konkursas, lydimas 50-ties įvairiausio tembro balsų lojimo ir kauksmo – tai prieglaudos augintinių varžytuvės dėl Jūratės dėmesio. Pastačiusi bemaž dešimtį kilogramų sveriančius pašaro maišus bei skardines, moteris eina pasisveikinti su keturkojais: pakaso jiems papilves, švelniai timpteli ausį, leidžia gardžiai lyžtelėti skruostą, šypsosi į ją įsispitrijusioms akutėms. Dvejonių nekyla, Jūratės meilė šeimininkų išduotiems gyvūnams – tyra ne dėl kameros ir blyksinčio fotoobjektyvo. Keturkojų sveikata bei likimas moterį jaudina nuoširdžiai.

O prasidėjo viskas seniai, kai Jūratei nebuvo nė šešerių ir tėveliai nusprendė, kad dukrai trūksta meilumo.

– Kaip užgimė tokia stipri meilė šunims, kad net nusprendėte rūpintis tais, kuriuos apleido šeimininkai?

– Kai buvau maža, mano tėtė nuolat man kartodavo, kokia aš šalta, niekada neprieinu pabučiuoti nei jo, nei mamos. Taigi šeštojo gimtadienio proga tėtė iš Vilniaus man parvežė šuniuką ir pasakė: „Jūratėle, parvežiau tau šuniuką, kad žinotum, ką reiškia atsakomybė ir meilė.“ Nuo tada su Mikiu augau 16 metų. Mirė šunelis nuo senatvės.

– Kaip jautėtės netekusi pirmojo augintinio ir mokytojo?

– Jausmas buvo baisus. Tokiems dalykams esu labai jautri, tad stipriai skaudėjo širdį. Netrukus įsigijau dabartinį savo šunį – Duksytę. Jai dabar 15 metų.

– Galbūt tokios pat veislės kaip pirmąjį?

– Ir Mikis, ir Duksytė – abu beveisliai. Visai nesureikšminu šuns veislės. Beveisliai šuneliai man patys mieliausi ir gražiausi (nusišypso).

– O kada ir kaip atėjo mintis: „Viskas. Einu savanoriauti į benamių gyvūnų prieglaudą“?

– Tada jau studijavau Kaune. Gerai nė neprisimenu, ar iš laikraščių, ar iš bičiulių sužinojau, jog Kaune yra benamių gyvūnų prieglauda, ir pradėjau ten vežti maistą. Nedirbdavau, tiesiog veždavau maistą, pakalbindavau šunis. Vėliau ta prieglauda užsidarė ir sužinojau apie „Penktą koją“. Iš pradžių irgi tik nuveždavau maistelio, skanėstų, padalydavau. Paskui prieglaudos vadovės paklausiau, ar reikia pagalbos. Žinoma, reikėjo – savanorių visą laiką reikia. Pradėjau važinėti laisvu laiku, savaitgaliais. Tvarkydavau šunų teritoriją, maitindavau, vesdavau juos pasivaikščioti.

– Koks buvo pirmasis apsilankymas gyvūnų prieglaudoje, kai jau tapote savanore? Užsiminėte, kad esate labai jautri keturkojų nelaimėms.

– O, Jėzau… Galiu atvirai pasakyti, kad pirmosiomis dienomis ten dirbdama per ašaras kelio nematydavau. Verkdavau kaip vaikas. Kraudavau maistą į dubenį, o ašaros kartu ten krisdavo. Vis bandydavau suvokti, kodėl, už ką tiek daug paliktų šunelių. Ypač kai pamatai senuką keturkojį. Jis visą gyvenimą tarnavo žmogui, buvo jo draugas, saugojo namus, šeimą, o šuniui pasenus šeimininkas jį atiduoda į prieglaudą – išduoda ir palieka. Be galo skaudu.

Būna, tėvai nuperka vaikams šuniuką. Kol augintinis mažas, jis mylimas, o kai užauga, sveiką šunį atveža į prieglaudą. Neretai augintinius atiduoda šeimoje gimus vaikams, nes staiga šuniui namie vietos nebelieka. Išmeta ir besilaukiančias kalytes. Baisu, kai žmonės su augintiniais taip neatsakingai elgiasi. Prieš įsigyjant šunį, reikia pagalvoti apie ateitį – galbūt po kelerių metų pagausės šeima ir šuns teks atsisakyti. Augintinis mato ir jaučia, kad yra nebereikalingas. Dėl to kartais jis tampa netgi agresyvus, bet tai ne gyvūno, o tik šeimininko kaltė.

Pasitaiko ir tokių atvejų, kai jaunus, sveikus keturkojus atveža pas veterinarą užmigdyti. Gerai, kad dauguma veterinarų geranoriški – paskambina ir paimame.

– Galbūt prisimenate gyvūno istoriją, kuri Jus būtų ypač sukrėtusi?

– Sunku matyti sužeistus gyvūnus. Pas mus patenka šunų, kuriems per avariją, pavyzdžiui, buvo sulaužyti kaulai. Pati iš Kėdainių vežiau dvi paras po avarijos šalia gatvės gulėjusią kalytę. Jai buvo sulaužyta priekinė koja. Pajudinau ją, pradėjo baisiausiai kaukti, cypti iš skausmo. O kalytė didelė, šiaip ne taip į mašiną įkėliau, nuvežiau pas veterinarą. Kalytė sėkmingai pagijo ir auga veterinaro šeimoje. Penkis–šešis šunis iš Kėdainių esu vežusi į „Penktą koją“. Tarp jų buvo ir besilaukianti kalytė, kuri nežinia kiek laiko sužalota glaudėsi po balkonais.

Turime ir kovinių šunų. Vienas mano simpatija – Indigo. Jis atvažiavo labai prastos būklės. Matyt, buvo laikomas kovoms ar tiesiog buvo skriaudžiamas ir žalojamas žiauraus šeimininko, tad gyvūno kūnas, galva buvo nusėtas randais ir žaizdomis. Pati tepiau žaizdas ir gydžiau. Praėjusį penktadienį Indigo padovanojome.

Situacija nėra gera. Tokių šunų daug. Stengiuosi pernelyg apie tai negalvoti, bet nepabėgsi nuo minčių ir tikrovės. O kiek kaimuose yra neprižiūrėtų, pusbadžiu gyvenančių šunų! Deja, negalime visų jų sutalpinti savo prieglaudoje – nepakaktų vietos. Tad sunku nupasakoti, kaip skaudžiai širdį plėšo.

– Dirbate su pirkimais. Nenorėjote veterinare tapti?

Dabar jau per vėlu, tačiau domiuosi, ar yra galimybė veterinarijos mokytis neakvaizdžiai. „Penktoje kojoje“ savanoriauju ketvirtus metus ir dažnai susiduriu su gyvūnų ligomis, negalavimais. Atrodo, kad mes, savanoriai, jau iš dalies ir veterinarai, nes matome, nuspėjame, kas šuneliui gali būti, pastebime, kada jis blogai jaučiasi. Patys suleidžiame veterinarų paskirtus vaistus, paskiepijame. Vis tik norėčiau turėti daugiau žinių.

– Ką Jūsų vyras mano apie savanorystę gyvūnų prieglaudoje? Nesako, kad geriau susilaukti kūdikio?

– Kūdikis šiek tiek praretintų mano lankymąsi gyvūnų prieglaudoje, bet tik trumpam. Nepalikčiau šunų nė už ką. Man pačiai be jų būtų sunku. Regis, padovanoji šunytį naujiems šeimininkams – smagu, gera, bet nesiliauju galvojusi, kaip jam ten, kaip sutaria. Skambinu žmonėms, klausiu. Visada naująjį šeimininką įspėjame: jei kyla klausimų ar nesusitvarko su šunimi, tegul skambina mums, jokiu būdu niekur gyvūno nepaleidžia, niekam neatiduoda, o grąžina prieglaudai. Na, o vyras susitaikęs, kad be šunų man negerai (nusišypso) ir retkarčiais pats prisideda.

– Vadinasi, savo gyvenimą be savanorystės gyvūnų prieglaudoje įsivaizduoti būtų keblu?

– Taip. Tokio gyvenimo nė nenorėčiau įsivaizduoti. Aišku, norėtųsi, kad visi šunys turėtų namus ir prieglaudos nereikėtų, bet tai greičiausiai tėra nepasiekiama svajonė.

–Kuo savanorystė gyvūnų prieglaudoje sunki ir kuo džiaugsminga?

– Didžiausias džiaugsmas, kai atvažiuoji į prieglaudą, šunys tave pamato ir tiesiog nenustygsta vietoje iš laimės: „Valio! Pas mus atvažiavo!“ Jie tave pasitinka, vizgina uodegas, apsikabina letenomis, bučiuoja, laižo veidą. Tai kažkas nerealaus! (spindinčiomis akimis kalba Jūratė) Sudėtingiausia – gyvūnų negalavimai, ligos ir netektys. Vienareikšmiškai.

– Koks yra savanorio darbas? Ką jis turi daryti?

– Savanoris valo teritoriją, voljerus. Žiemą turime pasirūpinti, kad visų šunelių būdose būtų šiaudų. Taip gyvūnams šilčiau ir jaukiau. Svarbu kiekvieną kartą sužiūrėti šunų grandines ir karabinus, nes šunys šokinėja, tamposi, karabinai atsilaisvina ir nutrūksta. Jei pasileidžia draugijos nemėgstantis šuo, tada jis iškart lekia prie kitų keturkojų aiškintis santykių. Būna, kad susipjauna. Gerai, kad pas mus nėra pasitaikę labai skaudžių atvejų.

Dar savanoris turi maitinti, girdyti šunis. Taip pat šunis vedžiojame. Dažniausiai savaitgaliais, kai būna daugiau savanorių. O kokios pavydo scenos būna! Vos pamatę pavadį puola šokinėti, triukšmauti tarsi norėtų pasakyti: „Mane! Mane pirmą!“ Linksmakalnyje, kur šunys gyvena uždaroje patalpoje, atskiruose garduose, dar daugiau reikalų. Prieš pradedant valyti vienas savanoris šunelį išveda į lauką pasivaikščioti, tuo metu kitas savanoris išplauna ir išsausina gardą, padeda švarų guoliuką, pakeičia vandenį, įdeda maisto. Darbo daug, laikas prabėga tarsi pirštais spragtelėjus.

– Užsiminėte, kad pasitaiko ir agresyvių šunų. Kaip Jūs nebijote? Kaip susidraugaujate? Ar niekad neteko nukentėti?

– Man yra nestipriai įkandę. Kitiems savanoriams yra tekę skaudžiau nukentėti. Kai kuriuos benamius šunis tenka ilgai gaudyti, kad galėtum atsivežti į prieglaudą. Jie būna agresyvesni. Niekada nekaltinu šuns. Kaltos ankstesnės jo gyvenimo sąlygos, kaip šeimininkas su juo elgėsi, galbūt skriaudė.

Smagu, kai savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio matai virsmą – šuns elgesys keičiasi. Iš pradžių gyvūnas bijo, nepasitiki tavimi, būgštauja, galbūt vėl skriausi, kaip ankstesni šeimininkai. O iš baimės, nepasitikėjimo šuo puola. Ilgainiui gyvūnas linksmiau tave pasitinka, pradeda vizginti uodegą, pasikeičia jo žvilgsnis, bandai prisijaukinti skanėstais, glostai. Taip po truputį susidraugaujame.

– Savanorių trūksta. Kaip pavyksta visiems gyvūnams paskirstyti dėmesį?

– Man visi prieglaudoje gyvenantys šunys lygūs – vienodai juos myliu. Nesvarbu, ar tai veislinis gražuolis, ar susivėlęs kiemsargis. O tie, į kuriuos, regis, niekas dėmesio nebeatkreiptų arba senučiai, man patys patys ypatingiausi. Dėl jų labiausiai širdį skauda.

– Po kiek laiko pavyko atsiriboti nuo pernelyg stipraus gailesčio ir emocijų? Šie greičiausiai trukdo atlikti darbus?

–Kad ir dabar negaliu atsiriboti. Aišku, tvarkydamasi ašarų upeliais nebelieju kaip būdavo iš pradžių, nes šunimis rūpiniesi ir žinai, kad jie prižiūrėti, sveiki, nealksta. Taigi bent dėl to lengviau, tačiau emocija niekur nepasidėjo. Reaguoju taip pat jautriai į kiekvieną situaciją, į kiekvieną išmestą šunį.

– Nebuvo kilusi mintis namie kokių trijų apgyvendinti?

– Buvo, bet atsisakiau dėl savo augintinės. Ji visada gyveno viena, tad yra labai išlepinta. Gal jei būčiau prie „Penktos kojos“ prisidėjusi gerokai anksčiau, kai mano Duksė buvo jaunesnė, tada tikrai tikrai namie vietos būtų atsiradę dar vienam ar dviem šunims. Tačiau dabar Duksei jau 15 metų, turi sveikatos problemų – nenoriu jos traumuoti.

– Savanorystės mastai pastaruoju metu kopia aukštyn. Kokių savybių reikia, kad galėtum naudingai savanoriauti gyvūnų prieglaudoje?

– Pro mano akis praeina nemažai jaunuolių, kurie skambina ir teiraujasi dėl galimybės savanoriauti. Jie atvyksta, o kitą dieną jų nebematome. Taip nutinka 90-čiai procentų. Jie galvoja, kad atvažiuos, paglostys šuniuką, pabus, pavedžios, o kai paduodi šepetį, skudurą, kibirą ir paprašai iškuopti teritoriją, išplauti dubenis, sumaišyti pašarą – savanoriai dingsta. – Tikitės, kad aistra savanoriauti Jus lydės visą gyvenimą? – Jeigu bus prieglaudų, lydės. Niekad nepamesiu ir neapleisiu prieglaudoje gyvenančių šunų.

– Dėkojame už pokalbį.

 

Akvilė KUPČINSKAITĖ – 14:28 Kovo 22d. 2016
– See more at: http://www.rinkosaikste.lt/laisvalaikis/pomegiai/gyvunu-prieglaudos-savanore-be-sunu-gyvenimo-man-nebutu#sthash.cWj3TslT.dpuf

Spauda-apie-mus Atgal